Varioliacija

Dėmesio: šiame tekste naudojamos raupais sergančių žmonių nuotraukos, galinčios šokiruoti jautresnius skaitytojus.

Kad persirgus kai kuriomis ligomis galima įgyti joms atsparumą – užsikrėtus ta pačia liga antrąsyk persirgti lengviau ar išvis nesirgti – žmonija pastebėjo gan seniai. Įdomu tai, kad nežinoję apie virusus ar bakterijas jau senovės Indijos ir Kinijos gydytojai suprato, kad nebūtina užsikrėsti natūraliai – pritaikius tuometines medicinos žinias, galima specialiai sukelti švelnesnę ligos formą, kad, ateityje susidūrus su ta liga, grėstų mažesnis pavojus sveikatai ar gyvybei (1). Trumpai tariant: what doesn‘t kill you, makes you stronger.

Manoma, kad būtent šios civilizacijos atliko vienus pirmųjų bandymų sudaryti imunitetą nuo užkrečiamųjų ligų (1). Ko gera, daugiausiai žinoma apie bandymus apsaugoti žmones nuo itin bjaurios ir pavojingos ligos – raupų.


Vaiko, išberto raupais, rankos nuotraukos fragmentas. Iliustracijos šaltinis – Wikimedia Commons.

Jauna moteris, kurios galva, pečiai ir veidas išberti raupų. Friern ligoninė, Londonas. Fotografuota 1890/1910 m. Iliustracijos šaltinisWellcome Images.

Šie ankstyvi būdai suteikti apsaugą nuo raupų bendrai vadinami varioliacija. Tiesa, tuometinių priemonių pasirinkimas buvo gan ribotas ir, remiantis šiuolaikiniais standartais, ko gera, keltų pasišlykštėjimą ir abejonių dėl saugumo.

Viena lengviausiai pasiekiamų priemonių varioliacijai būdavo šašai ar išskyros iš raupų sukeltų pūlinių. Nusižiūrėję pacientus, sergančius lengva raupų forma, senovės Kinijos gydytojai paimdavo jų šašų mėginių, ir, sutrynę šiuos į miltelius, duodavo šių įkvėpti pacientui. Senovės Persijoje juos pasiūlydavo tarsi tabletę – išgerti ar suvalgyti. Viduramžiais, norintiems apsisaugoti nuo raupų, būdavo įpjaunama ar įbrėžiama oda ir žaizda apkrečiama raupų pacientų pūliais. Indijoje vaikus kartais susupdavo į raupais sergančiųjų drabužius (1).

Norint sužinoti, kaip pastarasis apsaugos nuo raupų metodas susijęs su biologiniais ginklais (!), siūlyčiau perskaityti skiltį „Įdomus faktas“ puslapio apačioje.

Tiesa, kad ir kaip nemaloniai skambėtų šie atsparumo raupams įgijimo būdai, moksline prasme tai buvo įžvalgos, pranokusios laiką – tiek nosies, tiek virškinamojo trakto gleivinėse knibždėte knibžda imuninės sistemos ląstelių ir kai kurie skiepai (pavyzdžiui, gyvi gripo, choleros ar vidurių šiltinės skiepai) pasiekia imuninę sistemą būtent tokiu būdu – kaip purškalas arba kapsulė. Na, arba kaip dauguma skiepų – pažeidus odos paviršių adatos pagalba, kad būtų galima pasiekti imunines ląsteles giliau slypinčiuose audiniuose. Beje, daugelis ligų sukėlėjų natūraliai į organizmą įsibrauna būtent per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą arba per žaizdas.

Ledi Mary Wortley Montagu. Iliustracijos šaltinis – Wikimedia Commons.

Už varioliacijos išpopuliarinimą Europoje turėtume būti dėkingi ledi Mary Wortley Montagu* (1,2). Būdama britų ambasadoriaus žmona, apie varioliaciją, kaip apie priemonę apsisaugoti nuo raupų, ledi Montagu sužinojo gyvendama XVIII a. Osmanų imperijoje. Leidusi atlikti šią procedūrą savo sūnui, ledi Montagu, sužavėta jos paprastumu ir potencialia nauda, nusprendė parsivežti šią naujovę į Angliją. Čia šis metodas pradėtas taikyti 1721 m., raupų epidemijos metu, atlikus varioliaciją ledi Montagu dukrai (1,2).

Manoma, kad šios istorinės akimirkos liudininku, o ilgainiui ir varioliacijos agitatoriumi, atkreipusiu Anglijos karališkosios šeimos ir Anglijos gydytojų bendruomenės dėmesį į šios procedūros naudą tapo ne kas kitas, o seras Hansas Sloane. Šiais laikais turbūt geriausiai žinomas kaip žmogus, surinkęs tokią gausią gamtos ir istorinių įdomybių kolekciją, kad jos užtekę mažų mažiausiai dviems muziejams – British Museum ir Natural History Museum, ir kaip žmogus, kurio vardu Londone pavadintos bent viena aikštė ir metro stotis, anuomet seras Sloane buvo žymus visuomenės veikėjas ir trijų Anglijos karališkosios šeimos kartų gydytojas (2).

Seras Hansas Sloane. Iliustracijos šaltinis – Wikimedia Commons.

Būtent jo nuomonės ir atsiklausė princesė Caroline, svarstydama, ar verta atlikti varioliaciją savo vaikams, tuometinio Anglijos karaliaus George I vaikaičiams. Tuo metu varioliacijos efektyvumas jau buvo patvirtintas bandymais su našlaičiais ir su myriop pasmerktais kaliniais (2). Remiantis dabartiniais skaičiavimais, mirtingumas užsikrėtus raupais galėjo siekti 20-30%, o, atlikus varioliaciją – 0,5-2% (1,2).

Taigi, vis dėlto varioliacija nebuvo visiškai saugi medicininė intervencija. Dabar suprantama, kad be to, jog tokia procedūra nehigieniška, iš svetimo organizmo gaunami šašai ar pūliai galėtų sukelti neigiamą reakciją, o net ir nužiūrėjus švelnesnes raupų atmainas, vis dėlto gaunamas laukinis virusas! Taigi, būta realaus pavojaus, kad po varioliacijos net ir lengvai raupais susirgęs žmogus galėtų užkrėsti ir kitus (2). Nepadėdavo ir tuometinė „pagalbinė“ praktika nuleisti kraują ar marinti pacientus griežta dieta (1).

Negalėdamas guldyti galvos dėl procedūros saugumo, seras Sloane, išsakęs nuomonę, kad neatlikus varioliacijos, raupų pasekmės gali būti blogesnės, sprendimą paliko pačiai princesei Caroline. Ši pasiryžo įtikinti karalių George I (ne be sero Sloane pagalbos) leisti atlikti šią procedūrą mažiesiems karališkosios šeimos nariams. Karaliui leidus, princesės Caroline vaikams buvo sėkmingai atlikta varioliacija. Tai leido palenkti Anglijos aukštuomenės nuomonę varioliacijos naudai (2).

Varioliacija Britanijoje buvo sėkmingai taikoma iki 1840-ųjų, kuomet, jau kurį laiką naudojant saugesnę Edwardo Jennerio atrastą skiepijimo technologiją, varioliacija buvo uždrausta (2). Vis dėlto, kai kuriose pasaulio valstybėse varioliacija naudota net iki XX a. septintojo dešimtmečio, praėjus pusantro šimto metų nuo Jennerio atradimo.

* Kai kuriuose tekstuose vadinama ledi Mary Wortley Montague.

Įdomus faktas:

Žinoma, kad raupai ir kitos užkrečiamosios ligos ženkliai prisidėjo prie ištisų Amerikos indėnų genčių išnykimo (2).

Įdomu, kad nors senovės Indijoje, siekiant vaikams suteikti atsparumą raupams, juos kartais įvyniodavo į raupais sergančių pacientų drabužius (1), panašus metodas – raupų užkratu suterštos paklodės – Šiaurės Amerikoje buvo pasitelktas britų kolonistų kaip ankstyva biologinio ginklo versija vykstant kovoms su indėnais (2).

Diskusijos, dėl to, kiek taikyta tokia praktika, ir ar tai, kad paklodės apskritai galėtų veikti kaip biologinis ginklas – mitas ar tiesa, vyksta po šiai dienai.

Daugiau apie tai pasiskaityti galima šiuose komentaruose:

Harold B. Gill Jr. „Colonial Germ Warfare“

Patrick J. Kiger. „Did Colonists Give Infected Blankets to Native Americans as Biological Warfare?”

Šaltiniai:

1. Helfert SM.Historical Aspects of Immunization and Vaccine Safety Communication. Current Drug Safety, 2015.
2. Weiss RA, Esparza J.The prevention and eradication of smallpox: a commentary on Sloane (1755) ‘An account of inoculation.’Philos Trans R Soc L B Biol Sci, 2015.